Būna žmonių, kurie gyvena etapais, būtent, aš iš tokių. Taip jau nutinka, kad kartais galvoje susikaupia tiek minčių, kad nuo jų darosi bloga ir tiesiog norisi išrėkti pasauliui, ką galvoji, bet, žinoma, negali, privalai paisyti taip giliai Lietuvoje įsišaknijusio konservatyvumo. OK. Tai ir paisykite, tie, kurie bijo. Niekada negalim sakyti per daug, nes galim nudegti.
Gyvenime visada pradedant kažką naujo kyla daug abejonių, dažnai, tam tikra dalis jų pasitvirtina priimant kažkokius sprendimus. Aišku, taip yra dėl mūsų pasamonės galios, kuria mes kuriam savo ateitį ir nusiteikiam kažkokiem įvykiam... Gaila, kad dažniausiai per vėlai suvokiam savo klaidas ir blogus sprendimus. Laiko atgal neišeina atsukt. Niekaip. O ir šiaip. Kažkaip norėtųsi gyventi kitaip, visa žadi, žadi, žadi... Ir bamt vieną dieną pastebi, kad tas pažadėtasis "RYTOJUS" niekuomet ir neateina. Bent jau man. Taip jau kokį pusę metų, jei ne daugiau. Ir nieko negali padaryt, nes atrodo, kad kažkada vistiek jis ateis. Kol kažko neprarandi niekaip nesuvoki to, jog amžinai negyvensi. Kartais ir aš susimąstau... Gyvenimo limitas juk yra kiekvienam duotas, tam tikras skaičius. Niekada nežinai kuri diena gali būt paskutinė, bet ruošiesi, kuri, darai... Manau, kad jei kada ir ateis pasaulio pabaiga, tai tik mūsų pačių ir ji kils tik dėl mūsų pačių klaidų, ne dėl ko kito... Niekada nevertinau gyvenime to, ką turėjau, bent jau man taip atrodo. Kai buvau maža, taip jau nutiko, kad augau aukso narvelyje, man netrūko nieko, niekada. Tikriausiai gyvenimas norėdamas pamokyti dažnai smogia ten, kur pasimokai labiausiai. Nors kai vienos durys užsidaro, kitos atsidaro.. tik jos visada būna skirtingos, niekada neįeini pro tas pačias. Turbūt, jei dabar galėčiau atsukti laiką, elgčiausi kiek kitaip. Visiškai kitaip. Kai pradėjau mokytis muzikos, man buvo vos 5-6 metai. Mane mokė tėtis, groti fortepijonu, mano mėgstamiausią kūrinį to meto Celine Dion " My heart will go on" , garso takelis iš Titaniko. Kažkodėl to gyvenime niekada nepamiršau ir nepamiršiu , nors praėjo jau beveik 12 metų. Kai pradėjau virpint smuiką - tai irgi buvo labai tikra. Kai pradėjau dainuoti, tik mokytis ir dainavau džiazą, klasiką - tai kas man patiko, manau, kad tai irgi buvo tikra. Niekada nenorėjau nieko kopijuoti, daryti taip, kaip daro kiti, neieškojau idealų, norėjau kurti juos. Buvau arogantiška, tačiau tai kildavo iš mano nepasitikėjimo savimi. Dažnai skaudindavau žmones, kaip ir jie mane. Pamažu tai tapo mano hobiu, man patinka intrigos. Bet man nepatinka žmonės, kurie šneka nesamones be priežasties. Niekaip nesuvokiu dabar, kaip aš tapau tuo, kuo esu šiandien. Kaip sugebėjau žodžius kalbėtus vaikystėje paversti realybe? Dažniausiai tėvai šaiposi iš savo vaikų blevizgų vaikystėje, o maniškiai niekada nesišaipė. Kuomet aš sakydavau, jog būsiu žvaigždė - mano mama sakydavo būsi. Galbūt, dėl to dabar mano aplinkoje tik tokie žmonės ir yra. Kvailiausia yra pasitikėti žmonėmis, kuriais tu NORĖTUM pasitikėti, bet iš tiesų NETURĖTUM. Labiausiai nevertinam tų , kuriuos privalėtumėme vertinti ir labiausiai skaudinam tuos ,kurių neturėtumėm skaudinti. Tokia mano teorija. Taip aš gyvenau. Kažkaip pamiršau kas yra tikra, dėl to kas blizga. Noras įtikti kitiems - visiška nesąmonė. Niekada dėl niekieno nuomonės neketinu prarasti savo identiteto, tai daryti skatinu ir kitus. Kam nepatinku, apsišikit galvas, mielieji. Jeigu kam atrodo, kad tai manęs neliečia - klystat, tačiau jums, matyt, skauda labiau nei man, nes niekas taip nekovojo gyvenime kaip aš. Aš gimiau kovot, tą ir darau, tą ir darysiu. Dėl tų, kuriuos skaudinau, dėl tų, kurie to verti. Būti tuo, kuo esi, o ne tuo kuo norėtum būti. Būti savim, o ne kalėdų eglutės žaisliuku (pavojinga, gali sudužt). O dabar muzikinis sveikinimas žmonėms, kurie manau ir taip susivoks, kad aš jų pasiilgau. Ir... kad jų atsiprašau. Su meile. V.
Labai noriu miego. Tikrai, jei atvirai - labai. Trys valandos nakties ir tikriausiai, kaip ir visi normalūs žmonės aš taip pat turėčiau miegoti... Bet ne. Negaliu. Iš tikrųjų net nenoriu. Ne, noriu. Mano kūnas nori, bet širdis ne. Taip. Ne. Taip. Ne. Taip. Ne. Taip ir ginčyjasi širdis ir protas. Nuolat. Kasdien. Tik šiandien viskas kur kas aiškiau. Iš tiesų. Šiandien mano širdis verkia. Ne. Šiandien mano širdis krauju srūva. Šiandien. Vakar. Užvakar. Šią savaitę. Praeitą savaitę. Užpraeitą savaitę. Mėnesį. Du. Aš pykstu. Aš iš tikrųjų pykstu. Pykstu ant Pasaulio, pykstu ant žmonių, pykstu ant savęs. Ir ant Tavęs. Labai. Nuoširdžiai. Jei mano pyktį būtų galima pamatyti, jis prilygtų vulkano išsiveržimui. Jei mano pyktį būtų galima pasverti, jokios svarstyklės neparodytų to skaičiaus. Jei mano pyktį būtų galima pajausti... Ne. Tu nenorėtum jo pajausti. Aš nenorėčiau, kad Tu jį pajaustum. Tau skaudėtų. Ir skaudėtų ne taip kaip man, o dvigubai. Ne. Keturgubai. Skaudėtų. Aš pykstu. Dabar aš jau pykstu. Dabar. Nors prieš tai norėjau pasiduoti. KLAIDA! Pasiduoti=pralaimėti, o nugalėtojai niekada nepasiduoda. Tuštybė. Aplink - tuštybė. Prisiekiu. TUŠTYBĖ. Na, jei Tau dar neaišku. Pakartosiu. Tuštybė. Dar nesupratai? Laikas - pinigai. Pinigai? Kas yra pinigai? Mažas vaikas atsakytų, jog tai tik spalvotas popierius, su kuriuo būtų galima pažaisti. Suaugęs nedelsiant sustabdytų vaiką. Neleistų žaisti pinigais. Dar blogiau, aprėktų vaiką ir, turbūt, papasakotų, jog pinigai - tai gyvenimo prasmė, sėkmė, laimė ir visa kita. Taip. Štai ko mes mokome šių dienų vaikų. Štai kaip šių dienų vaikai auga. Ar kada pamenat, kaip Jūs augot? Ar kada pamenat, kaip smagu būdavo žaisti kieme nuo ryto iki vakaro, lakstyti, apie nieką negalvoti ir žinoti, jog ši akimirka - svarbiausia? Ne, nežinoti, net nejausti. Tiesiog. Būti. Bet.. Dabar gyvenam inovatyviau. Gryną orą, pievas, saulę, draugus keičia internetas, kompiuteriniai žaidimai, facebook'as. Įdomu, kiek iš mūsų besupranta tikrąją bendravimo prasmę? Kiek iš mūsų bežino, kas yra tikrasis bendravimo malonumas? Kiek iš mūsų apskritai bežino kas yra gyvenimas? Ne. Kiek iš mūsų iš tiesų GYVENA? Dauguma ruošiasi pradėti gyventi. Rytoj. Rytoj. Rytoj. Kai kurie taip ir nugyvens visą gyvenimą. Laikas nelaukia. Jis teka. Ir niekada nesustoja. Tik dabar jis kitaip matuojamas. Dabar laikas lyginamas su popieriumi. Dabar laikas - tai pinigai. Žmogus vertinamas pagal tai, kiek jų turi. Sau vietą po saulę gali išsikovoti popieriumi. Kuo daugiau popieriaus - tuo tu galingesnis. Viską gali. Iš tiesų, gali jaustis visagalis. Ir visai nesvarbu, ar tu suvoksi kaip reikia elgtis su pinigais. Nesvarbu ar tu iš viso gali mąstyti. Kam to reikia? Juk svarbiausia pinigai. Oi. Atleiskite, pamiršau. Yra dar vienas itin svarbus dalykas. Taip, teisingai - tai grožis. Tik gaila... Ne. Ne, ne, ne. Ne vidinis. Išorinis. Svarbiausia kaip tu atrodai. Nesvarbu,kad laikas nelaukia. Jau minėjau, kad laikas - tai pinigai. Už pinigus ir laiką gali nusipirkti. Pora plastinių operacijų ir gali grįžti laiku atgal. Gali tapti tuo, kuo nori. Žinoma, jei turi popieriaus. Ir nesvarbu, kad tai nėra amžina. Niekam nereikia tavo vidinio grožio. Niekam jis neįdomus. Juk jei turi popieriaus ir grožio - visi keliai tau atviri. Prašau, eik. Žalia šviesa dega. Keliai atviri. Nebijok. Ne, net nedvejok. Todėl, kad šiam pasauliui Tavęs reikia. Drąsa? Altruistiškumas? Intelektualumas? Meilė? Ištikimybė? Pasiaukojimas? Atleiskite, kas tai? Mes nebeturime vertybių. Jos nyksta su kiekviena sekunde vis labiau. Karas prasidėjo. Man skauda. Taip, tu laimi. Amžinųjų vertybių pilis griūva. Kariai net nekovoja. Iš tiesų kovos net nėra. Niekada ir nebuvo. Nebijok, ženk pirmyn. Šis pasaulis Tavęs laukia ir pasitinka išskėstomis rankomis. Eik pirmyn. Eik. Sklisk. Plisk. Tarsi užkratas, nesustabdomas ir neišgydomas. Ženk pirmyn iškėlusi galva, nes šis pasaulis Tave pasitinka didingai, tuštybe.
