PROM LOOK

Well, last days of schools are really touching deepest feelings of our hearts..
Anyway, we shouldn't forget to look pretty.
This is my last's bell look! Love this dress and pink shoes <33

Laisvė.

Gyvenant sistemoje, kurią valdome, dažniausiai, ne mes patys - kartais būna labai sunku. Labai sunku eiti prieš vėją, eiti, kai sušąla kojos, kai kūnas pavirsta į ledą. Kasdien turime keltis, eiti, daryti ir niekas nepalauks, nes tokia sistema. Reikia eiti į darželį, į mokyklą (kurią, beje, privalome baigti ir labai gerai, nes kitaip sakyti aukštajam išsilavinimui galima "ate" jau dabar), džiuginti aplinkinius (nes negatyvių žmonių niekam nereikia), susirasti darbą, uždirbti pinigų, išlaikyti šeimą, ja rūpintis, vėliau dirbti dirbti dirbti dirbti kol mus išdidžiai pasitiks didingasis "toreador". Taip, mirtis. Juk iš tikrųjų, nors ir sakoma, kad kiekvienas žmogus yra kitoks, mūsų scenarijus yra lygiai toks pat - vienodas ir monotoniškas. Noriu pasakyti, kad, tikriausiai, visi žmonės yra daug artimesni vienas kitam, nei patys jaučia.

Kartais susimąstau: iš kur iš viso atsirado tokie dalykai, kaip "profesija" , "svajonės", "siekiai" , "pinigai"... Matyt iš nuobodumo. Bėgant metams siekiamybės vis didėja, reiklesni daromės ne tik sau, bet ir aplinkai. Ir tai yra gerai. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tobulėti (bet kokioje srityje) pradedame tik tada, kai pajaučiame konkurenciją. Lygiai taip pat, kaip ir gamtoje, sakykime  - rūšių konkurencija. Kas išliks? Kas laimės? Tai ir džiugina, ir liūdina. Dabar jau nebe akmens amžius, viskas nebėra taip sąžininga. Atsiranda korupcija, pažintys ir panašiai... O aš vis pagalvoju, kas buvo tada, kai žmonės nekalbėdavo? Ar dėdavosi tokie pat dalykai? Tikriausiai ne. Tada žmonės dar girdėjo savo širdies balsą ir naudojosi svarbiausiu gyvenimo įrankiu - instinktu, nuojauta. Džiugu, kad dabar dar yra žmonių, kurie vadovaujasi instinktais, tačiau... nedaug. Puikus pavyzdys - siekiama profesija. Dar ankstyvoje jaunystėje pradedame svajoti: kuo būsime, kur nukeliausime, ką pasieksime. Vieni tėvai šiuos siekius palaimina, kiti išjuokia. Man pasisekė, kad turėjau tėvus, kurie išklausydavo net idiotiškiausias mano idėjas. Liūdniausia yra tai, kad jau šiandien daugiau nei pusė tų idėjų yra mano istorija. Aš tai padariau. Sakysite, kad kvaila svajoti? Arba: atsargiai svajokite? Na, gal ir tiesa. Esu dėkinga tėvams už pasirinkimo laisvę, kurią jie man suteikė. Šiandien manau, kad galiu būti bet kuo, pasiekti bet ką, nes visas pasaulis, mano pasaulis, yra mano rankose. Svarbiausia, ką reikia daryti - klausytis širdies. Širdis - vienintelė viltis išvengti sistemos, kuriai širdis nereikalinga. Jai reikalingi robotai: nemąstantys, nejaučiantys, paklusnūs. Žmogus iš prigimties turi siekiamybę būti laisvu, tai ir yra didžiausia prasmė.

Tiesą sakant, manau, kad pirmasis žingsnis laisvės link yra susitaikymas su sistema ir jos pateiktais skanumynais. Taip yra. Ir kol kas, deja, mes to negalime pateikti. Kitavertus, kančia, tik kančia gali mus išmokyti ir užgrūdinti, leisti suvokti ir apibrėžti mūsų galimybes bei parodyti kokia stipri yra žmogaus valia bei svajonė. Svajonės, kurios leisdavo pajausti magiškiausias pasakų šalis vaikystėje buvo tikriausios. Vaikystėje mes nemeluodavome sau, nesiekdavome kažkam įtikti, nesuprasdavome daugelio dalykų, kuriuos bėgant laikui įdiegia sistema. Mes buvome laisvi. Štai kas leido džiaugtis kiekviena diena. Pasakos atrodė tokios tikros, svajonės tokios įgyvendinamos. 

Pagrindinė mintis, kurią noriu pasakyti šiuo ilgu tekstu, kurį tikriausiai jau ir nusibodo skaityti yra ta, kad mes turime mažai laiko(galbūt net per mažai, nes ištiesų juk nė nežinome, kiek jo turime, todėl reikėtų jį labiau vertinti), daug galimybių ir mažai noro, noro jas panaudoti, noro pasiimti viską, ką gyvenimas duoda. Sugebėti pakovoti prieš sistemą ir kliūtis, esančias svajonės link - tai sudėtinga, tačiau, jei svajonė išties tikra ir mes tam esame pasiruošę - jokia kliūtis nebus per daug didelė, tai tik sustiprins mūsų aistrą pagrindinio tikslo siekimui. 

Nepasiduoti. Tikėti. Svajoti. Mylėti. Tyrinėti. Jausti. Kovoti. Kerėti. Atrasti. Suprasti. 

Gyventi svajonėje.

Su meile.

http://www.youtube.com/watch?v=bxINZK_MXE4

Mano matrica

Būna dalykų gyvenime, kurių negalime numatyti. 

Būna dalykų gyvenime, kurių negalime pakeisti.

Būna, kad mus aplanko lemtis.

Būna, kad mus užpildo tuštuma.

Būna, kad mes neįvertiname mums skirto laiko.

Būna.

Ir niekada nežinai, kas laukia rytoj. Kartais, atrodo pakliūni į vandenyną, kurio niekada neregėjai ir nežinia ar kada tikėjaisi, kad toks egzistuoja. 

Būna.

Užplūsta emocija, kurią juntant norisi atsukti laiką ir paklausti: kodėl?
Niekada nevertinam žmonių esančių šalia, nematom jų kančios, ašarų. 
Tik sunkią akimirką, kuomet žvelgi likimui į akis, iš paskutiniųjų stengiesi su juo kovoti, įveikti. Kad ir koks bejėgis esi. 

Nebepjauk giliau. Užtenka. Tylėk, kaip tai ir darei, nes tai mane skatina judėti pirmyn. Taip fatališkai, taip chaotiškai... Pirmyn.

Tyla.

Spengianti tyla.

Žvarbi tyla.

Mano ausyse. Nebegaliu girdėti. Nebenoriu girdėti. Nebeleisk man girdėti, Dieve, prašau! Šis Pasaulis per daug skausmingas, per daug žiaurus ir negailestingas, o aš tokia maža. Negaliu tiek pakelti, mano sparnai seniai sulūžę... 

Tada, kai man sunku, pasirodai Tu. Iš niekur nieko. Pakeli mano ranką ir sakai, jog viskas bus gerai. Aš Tavim tikiu. Visada tikėjau. Tu man padėjai pamatyti dalykus, kurių gyvenimas man niekad nebūtų parodęs. Tai mane atvedė čia. Čia, kur esu dabar.

O, likime...
Jeigu galėčiau pasakyti tau, kaip man skaudėjo. Kaip norėjau, kad tu būtum čia.
Kaip norėjau, kad Tu išgirstum.
Negirdėjai.
Ir jau vargu, ar kada išgirsi. 
Tai lemtis.
Kurios nepakeisi.
Tai tyla.
Spengianti tyla.
Kuri ir liks...
Visada.

Vakar Buvo Rytoj

                                                     

 Būna žmonių, kurie gyvena etapais, būtent, aš iš tokių. Taip jau nutinka, kad kartais galvoje susikaupia tiek minčių, kad nuo jų darosi bloga ir tiesiog norisi išrėkti pasauliui, ką galvoji, bet, žinoma, negali, privalai paisyti taip giliai Lietuvoje įsišaknijusio konservatyvumo. OK. Tai ir paisykite, tie, kurie bijo. Niekada negalim sakyti per daug, nes galim nudegti. 

Gyvenime visada pradedant kažką naujo kyla daug abejonių, dažnai, tam tikra dalis jų pasitvirtina priimant kažkokius sprendimus. Aišku, taip yra dėl mūsų pasamonės galios, kuria mes kuriam savo ateitį ir nusiteikiam kažkokiem įvykiam... Gaila, kad dažniausiai per vėlai suvokiam savo klaidas ir blogus sprendimus. Laiko atgal neišeina atsukt. Niekaip.
O ir šiaip. Kažkaip norėtųsi gyventi kitaip, visa žadi, žadi, žadi... Ir bamt vieną dieną pastebi,  kad tas pažadėtasis "RYTOJUS" niekuomet ir neateina. Bent jau man. Taip jau kokį pusę metų, jei ne daugiau. Ir nieko negali padaryt, nes atrodo, kad kažkada vistiek jis ateis. Kol kažko neprarandi niekaip nesuvoki to, jog amžinai negyvensi. Kartais ir aš susimąstau... Gyvenimo limitas juk yra kiekvienam duotas, tam tikras skaičius. Niekada nežinai kuri diena gali būt paskutinė, bet ruošiesi, kuri, darai... Manau, kad jei kada ir ateis pasaulio pabaiga, tai tik mūsų pačių ir ji kils tik dėl mūsų pačių klaidų, ne dėl ko kito...  

Niekada nevertinau gyvenime to, ką turėjau, bent jau man taip atrodo. Kai buvau maža, taip jau nutiko, kad augau aukso narvelyje, man netrūko nieko, niekada. Tikriausiai gyvenimas norėdamas pamokyti dažnai smogia ten, kur pasimokai labiausiai. Nors kai vienos durys užsidaro, kitos atsidaro.. tik jos visada būna skirtingos, niekada neįeini pro tas pačias. Turbūt, jei dabar galėčiau atsukti laiką, elgčiausi kiek kitaip. Visiškai kitaip.  

Kai pradėjau mokytis muzikos, man buvo vos 5-6 metai. Mane mokė tėtis, groti fortepijonu, mano mėgstamiausią kūrinį to meto Celine Dion " My heart will go on" , garso takelis iš Titaniko. Kažkodėl to gyvenime niekada nepamiršau ir nepamiršiu , nors praėjo jau beveik 12 metų. Kai pradėjau virpint smuiką - tai irgi buvo labai tikra. Kai pradėjau dainuoti, tik mokytis ir dainavau džiazą, klasiką - tai kas man patiko, manau, kad tai irgi buvo tikra. Niekada nenorėjau nieko kopijuoti, daryti taip, kaip daro kiti, neieškojau idealų, norėjau kurti juos. Buvau arogantiška, tačiau tai kildavo iš mano nepasitikėjimo savimi. Dažnai skaudindavau žmones, kaip ir jie mane. Pamažu tai tapo mano hobiu, man patinka intrigos. Bet man nepatinka žmonės, kurie šneka nesamones be priežasties. Niekaip nesuvokiu dabar, kaip aš tapau tuo, kuo esu šiandien. Kaip sugebėjau žodžius kalbėtus vaikystėje paversti realybe? Dažniausiai tėvai šaiposi iš savo vaikų blevizgų vaikystėje, o maniškiai niekada nesišaipė. Kuomet aš sakydavau, jog būsiu žvaigždė - mano mama sakydavo būsi. Galbūt, dėl to dabar mano aplinkoje tik tokie žmonės ir yra. 

Kvailiausia yra pasitikėti žmonėmis, kuriais tu NORĖTUM pasitikėti, bet iš tiesų NETURĖTUM. Labiausiai nevertinam tų , kuriuos privalėtumėme vertinti ir labiausiai skaudinam tuos ,kurių neturėtumėm skaudinti. Tokia mano teorija. Taip aš gyvenau. Kažkaip pamiršau kas yra tikra, dėl to kas blizga. Noras įtikti kitiems - visiška nesąmonė. Niekada dėl niekieno nuomonės neketinu prarasti savo identiteto, tai daryti skatinu ir kitus. Kam nepatinku, apsišikit galvas, mielieji. Jeigu kam atrodo, kad tai manęs neliečia - klystat, tačiau jums, matyt, skauda labiau nei man, nes niekas taip nekovojo gyvenime kaip aš. Aš gimiau kovot, tą ir darau, tą ir darysiu. Dėl tų, kuriuos skaudinau, dėl tų, kurie to verti. Būti tuo, kuo esi, o ne tuo kuo norėtum būti. Būti savim, o ne kalėdų eglutės žaisliuku (pavojinga, gali sudužt).
  O dabar muzikinis sveikinimas žmonėms, kurie manau ir taip susivoks, kad aš jų pasiilgau. Ir... kad jų atsiprašau. Su meile. 
V.

TUŠTYBĖ

Labai noriu miego. Tikrai, jei atvirai - labai. Trys valandos nakties ir tikriausiai, kaip ir visi normalūs žmonės aš taip pat turėčiau miegoti... Bet ne. Negaliu. Iš tikrųjų net nenoriu. Ne, noriu. Mano kūnas nori, bet širdis ne. Taip. Ne. Taip. Ne. Taip. Ne. Taip ir ginčyjasi širdis ir protas. Nuolat. Kasdien. Tik šiandien viskas kur kas aiškiau. Iš tiesų. Šiandien mano širdis verkia. Ne. Šiandien mano širdis krauju srūva. Šiandien. Vakar. Užvakar. Šią savaitę. Praeitą savaitę. Užpraeitą savaitę. Mėnesį. Du.
 Aš pykstu. Aš iš tikrųjų pykstu. Pykstu ant Pasaulio, pykstu ant žmonių, pykstu ant savęs. Ir ant Tavęs. Labai. Nuoširdžiai. Jei mano pyktį būtų galima pamatyti, jis prilygtų vulkano išsiveržimui. Jei mano pyktį būtų galima pasverti, jokios svarstyklės neparodytų to skaičiaus. Jei mano pyktį būtų galima pajausti... Ne. Tu nenorėtum jo pajausti. Aš nenorėčiau, kad Tu jį pajaustum. Tau skaudėtų. Ir skaudėtų ne taip kaip man, o dvigubai. Ne. Keturgubai. Skaudėtų. Aš pykstu. Dabar aš jau pykstu. Dabar. Nors prieš tai norėjau pasiduoti. KLAIDA! Pasiduoti=pralaimėti, o nugalėtojai niekada nepasiduoda.
Tuštybė. Aplink - tuštybė. Prisiekiu. TUŠTYBĖ. Na, jei Tau dar neaišku. Pakartosiu. Tuštybė.
                                                              Dar nesupratai?
Laikas - pinigai. Pinigai? Kas yra pinigai? Mažas vaikas atsakytų, jog tai tik spalvotas popierius, su kuriuo būtų galima pažaisti. Suaugęs nedelsiant sustabdytų vaiką. Neleistų žaisti pinigais. Dar blogiau, aprėktų vaiką ir, turbūt, papasakotų, jog pinigai - tai gyvenimo prasmė, sėkmė, laimė ir visa kita. Taip. Štai ko mes mokome šių dienų vaikų. Štai kaip šių dienų vaikai auga. Ar kada pamenat, kaip Jūs augot? Ar kada pamenat, kaip smagu būdavo žaisti kieme nuo ryto iki vakaro, lakstyti, apie nieką negalvoti ir žinoti, jog ši akimirka - svarbiausia? Ne, nežinoti, net nejausti. Tiesiog. Būti. Bet.. Dabar gyvenam inovatyviau. Gryną orą, pievas, saulę, draugus keičia internetas, kompiuteriniai žaidimai, facebook'as. Įdomu, kiek iš mūsų besupranta tikrąją bendravimo prasmę? Kiek iš mūsų bežino, kas yra tikrasis bendravimo malonumas? Kiek iš mūsų apskritai bežino kas yra gyvenimas? Ne. Kiek iš mūsų iš tiesų GYVENA? Dauguma ruošiasi pradėti gyventi. Rytoj. Rytoj. Rytoj. Kai kurie taip ir nugyvens visą gyvenimą. Laikas nelaukia. Jis teka. Ir niekada nesustoja. Tik dabar jis kitaip matuojamas. Dabar laikas lyginamas su popieriumi. Dabar laikas - tai pinigai. Žmogus vertinamas pagal tai, kiek jų turi. Sau vietą po saulę gali išsikovoti popieriumi. Kuo daugiau popieriaus - tuo tu galingesnis. Viską gali. Iš tiesų, gali jaustis visagalis. Ir visai nesvarbu, ar tu suvoksi kaip reikia elgtis su pinigais. Nesvarbu ar tu iš viso gali mąstyti. Kam to reikia? Juk svarbiausia pinigai. Oi. Atleiskite, pamiršau. Yra dar vienas itin svarbus dalykas. Taip, teisingai - tai grožis. Tik gaila... Ne. Ne, ne, ne. Ne vidinis. Išorinis. Svarbiausia kaip tu atrodai. Nesvarbu,kad laikas nelaukia. Jau minėjau, kad laikas - tai pinigai. Už pinigus ir laiką gali nusipirkti. Pora plastinių operacijų ir gali grįžti laiku atgal. Gali tapti tuo, kuo nori. Žinoma, jei turi popieriaus. Ir nesvarbu, kad tai nėra amžina. Niekam nereikia tavo vidinio grožio. Niekam jis neįdomus. Juk jei turi popieriaus ir grožio - visi keliai tau atviri. Prašau, eik. Žalia šviesa dega. Keliai atviri. Nebijok. Ne, net nedvejok. Todėl, kad šiam pasauliui Tavęs reikia. Drąsa?  Altruistiškumas? Intelektualumas? Meilė? Ištikimybė? Pasiaukojimas? Atleiskite, kas tai? Mes nebeturime vertybių.  Jos nyksta su kiekviena sekunde vis labiau. Karas prasidėjo. Man skauda. Taip, tu laimi. Amžinųjų vertybių pilis griūva. Kariai net nekovoja. Iš tiesų kovos net nėra. Niekada ir nebuvo. Nebijok, ženk pirmyn. Šis pasaulis Tavęs laukia ir pasitinka išskėstomis rankomis. Eik pirmyn. Eik. Sklisk. Plisk. Tarsi užkratas, nesustabdomas ir neišgydomas. Ženk pirmyn iškėlusi galva, nes šis pasaulis Tave pasitinka didingai, tuštybe.