Būna dalykų gyvenime, kurių negalime numatyti.
Būna dalykų gyvenime, kurių negalime pakeisti.
Būna, kad mus aplanko lemtis.
Būna, kad mus užpildo tuštuma.
Būna, kad mes neįvertiname mums skirto laiko.
Būna.
Ir niekada nežinai, kas laukia rytoj. Kartais, atrodo pakliūni į vandenyną, kurio niekada neregėjai ir nežinia ar kada tikėjaisi, kad toks egzistuoja.
Būna.
Užplūsta emocija, kurią juntant norisi atsukti laiką ir paklausti: kodėl?
Niekada nevertinam žmonių esančių šalia, nematom jų kančios, ašarų.
Tik sunkią akimirką, kuomet žvelgi likimui į akis, iš paskutiniųjų stengiesi su juo kovoti, įveikti. Kad ir koks bejėgis esi.
Nebepjauk giliau. Užtenka. Tylėk, kaip tai ir darei, nes tai mane skatina judėti pirmyn. Taip fatališkai, taip chaotiškai... Pirmyn.
Tyla.
Spengianti tyla.
Žvarbi tyla.
Mano ausyse. Nebegaliu girdėti. Nebenoriu girdėti. Nebeleisk man girdėti, Dieve, prašau! Šis Pasaulis per daug skausmingas, per daug žiaurus ir negailestingas, o aš tokia maža. Negaliu tiek pakelti, mano sparnai seniai sulūžę...
Tada, kai man sunku, pasirodai Tu. Iš niekur nieko. Pakeli mano ranką ir sakai, jog viskas bus gerai. Aš Tavim tikiu. Visada tikėjau. Tu man padėjai pamatyti dalykus, kurių gyvenimas man niekad nebūtų parodęs. Tai mane atvedė čia. Čia, kur esu dabar.
O, likime...
Jeigu galėčiau pasakyti tau, kaip man skaudėjo. Kaip norėjau, kad tu būtum čia.
Kaip norėjau, kad Tu išgirstum.
Negirdėjai.
Ir jau vargu, ar kada išgirsi.
Tai lemtis.
Kurios nepakeisi.
Tai tyla.
Spengianti tyla.
Kuri ir liks...
Visada.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą