Būna žmonių, kurie gyvena etapais, būtent, aš iš tokių. Taip jau nutinka, kad kartais galvoje susikaupia tiek minčių, kad nuo jų darosi bloga ir tiesiog norisi išrėkti pasauliui, ką galvoji, bet, žinoma, negali, privalai paisyti taip giliai Lietuvoje įsišaknijusio konservatyvumo. OK. Tai ir paisykite, tie, kurie bijo. Niekada negalim sakyti per daug, nes galim nudegti.
Gyvenime visada pradedant kažką naujo kyla daug abejonių, dažnai, tam tikra dalis jų pasitvirtina priimant kažkokius sprendimus. Aišku, taip yra dėl mūsų pasamonės galios, kuria mes kuriam savo ateitį ir nusiteikiam kažkokiem įvykiam... Gaila, kad dažniausiai per vėlai suvokiam savo klaidas ir blogus sprendimus. Laiko atgal neišeina atsukt. Niekaip.
O ir šiaip. Kažkaip norėtųsi gyventi kitaip, visa žadi, žadi, žadi... Ir bamt vieną dieną pastebi, kad tas pažadėtasis "RYTOJUS" niekuomet ir neateina. Bent jau man. Taip jau kokį pusę metų, jei ne daugiau. Ir nieko negali padaryt, nes atrodo, kad kažkada vistiek jis ateis. Kol kažko neprarandi niekaip nesuvoki to, jog amžinai negyvensi. Kartais ir aš susimąstau... Gyvenimo limitas juk yra kiekvienam duotas, tam tikras skaičius. Niekada nežinai kuri diena gali būt paskutinė, bet ruošiesi, kuri, darai... Manau, kad jei kada ir ateis pasaulio pabaiga, tai tik mūsų pačių ir ji kils tik dėl mūsų pačių klaidų, ne dėl ko kito...
Niekada nevertinau gyvenime to, ką turėjau, bent jau man taip atrodo. Kai buvau maža, taip jau nutiko, kad augau aukso narvelyje, man netrūko nieko, niekada. Tikriausiai gyvenimas norėdamas pamokyti dažnai smogia ten, kur pasimokai labiausiai. Nors kai vienos durys užsidaro, kitos atsidaro.. tik jos visada būna skirtingos, niekada neįeini pro tas pačias. Turbūt, jei dabar galėčiau atsukti laiką, elgčiausi kiek kitaip. Visiškai kitaip.
Kai pradėjau mokytis muzikos, man buvo vos 5-6 metai. Mane mokė tėtis, groti fortepijonu, mano mėgstamiausią kūrinį to meto Celine Dion " My heart will go on" , garso takelis iš Titaniko. Kažkodėl to gyvenime niekada nepamiršau ir nepamiršiu , nors praėjo jau beveik 12 metų. Kai pradėjau virpint smuiką - tai irgi buvo labai tikra. Kai pradėjau dainuoti, tik mokytis ir dainavau džiazą, klasiką - tai kas man patiko, manau, kad tai irgi buvo tikra. Niekada nenorėjau nieko kopijuoti, daryti taip, kaip daro kiti, neieškojau idealų, norėjau kurti juos. Buvau arogantiška, tačiau tai kildavo iš mano nepasitikėjimo savimi. Dažnai skaudindavau žmones, kaip ir jie mane. Pamažu tai tapo mano hobiu, man patinka intrigos. Bet man nepatinka žmonės, kurie šneka nesamones be priežasties. Niekaip nesuvokiu dabar, kaip aš tapau tuo, kuo esu šiandien. Kaip sugebėjau žodžius kalbėtus vaikystėje paversti realybe? Dažniausiai tėvai šaiposi iš savo vaikų blevizgų vaikystėje, o maniškiai niekada nesišaipė. Kuomet aš sakydavau, jog būsiu žvaigždė - mano mama sakydavo būsi. Galbūt, dėl to dabar mano aplinkoje tik tokie žmonės ir yra.
Kvailiausia yra pasitikėti žmonėmis, kuriais tu NORĖTUM pasitikėti, bet iš tiesų NETURĖTUM. Labiausiai nevertinam tų , kuriuos privalėtumėme vertinti ir labiausiai skaudinam tuos ,kurių neturėtumėm skaudinti. Tokia mano teorija. Taip aš gyvenau. Kažkaip pamiršau kas yra tikra, dėl to kas blizga. Noras įtikti kitiems - visiška nesąmonė. Niekada dėl niekieno nuomonės neketinu prarasti savo identiteto, tai daryti skatinu ir kitus. Kam nepatinku, apsišikit galvas, mielieji. Jeigu kam atrodo, kad tai manęs neliečia - klystat, tačiau jums, matyt, skauda labiau nei man, nes niekas taip nekovojo gyvenime kaip aš. Aš gimiau kovot, tą ir darau, tą ir darysiu. Dėl tų, kuriuos skaudinau, dėl tų, kurie to verti. Būti tuo, kuo esi, o ne tuo kuo norėtum būti. Būti savim, o ne kalėdų eglutės žaisliuku (pavojinga, gali sudužt).
O dabar muzikinis sveikinimas žmonėms, kurie manau ir taip susivoks, kad aš jų pasiilgau. Ir... kad jų atsiprašau. Su meile.
V.
