Gyvenant sistemoje, kurią valdome, dažniausiai, ne mes patys - kartais būna labai sunku. Labai sunku eiti prieš vėją, eiti, kai sušąla kojos, kai kūnas pavirsta į ledą. Kasdien turime keltis, eiti, daryti ir niekas nepalauks, nes tokia sistema. Reikia eiti į darželį, į mokyklą (kurią, beje, privalome baigti ir labai gerai, nes kitaip sakyti aukštajam išsilavinimui galima "ate" jau dabar), džiuginti aplinkinius (nes negatyvių žmonių niekam nereikia), susirasti darbą, uždirbti pinigų, išlaikyti šeimą, ja rūpintis, vėliau dirbti dirbti dirbti dirbti kol mus išdidžiai pasitiks didingasis "toreador". Taip, mirtis. Juk iš tikrųjų, nors ir sakoma, kad kiekvienas žmogus yra kitoks, mūsų scenarijus yra lygiai toks pat - vienodas ir monotoniškas. Noriu pasakyti, kad, tikriausiai, visi žmonės yra daug artimesni vienas kitam, nei patys jaučia.
Kartais susimąstau: iš kur iš viso atsirado tokie dalykai, kaip "profesija" , "svajonės", "siekiai" , "pinigai"... Matyt iš nuobodumo. Bėgant metams siekiamybės vis didėja, reiklesni daromės ne tik sau, bet ir aplinkai. Ir tai yra gerai. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tobulėti (bet kokioje srityje) pradedame tik tada, kai pajaučiame konkurenciją. Lygiai taip pat, kaip ir gamtoje, sakykime - rūšių konkurencija. Kas išliks? Kas laimės? Tai ir džiugina, ir liūdina. Dabar jau nebe akmens amžius, viskas nebėra taip sąžininga. Atsiranda korupcija, pažintys ir panašiai... O aš vis pagalvoju, kas buvo tada, kai žmonės nekalbėdavo? Ar dėdavosi tokie pat dalykai? Tikriausiai ne. Tada žmonės dar girdėjo savo širdies balsą ir naudojosi svarbiausiu gyvenimo įrankiu - instinktu, nuojauta. Džiugu, kad dabar dar yra žmonių, kurie vadovaujasi instinktais, tačiau... nedaug. Puikus pavyzdys - siekiama profesija. Dar ankstyvoje jaunystėje pradedame svajoti: kuo būsime, kur nukeliausime, ką pasieksime. Vieni tėvai šiuos siekius palaimina, kiti išjuokia. Man pasisekė, kad turėjau tėvus, kurie išklausydavo net idiotiškiausias mano idėjas. Liūdniausia yra tai, kad jau šiandien daugiau nei pusė tų idėjų yra mano istorija. Aš tai padariau. Sakysite, kad kvaila svajoti? Arba: atsargiai svajokite? Na, gal ir tiesa. Esu dėkinga tėvams už pasirinkimo laisvę, kurią jie man suteikė. Šiandien manau, kad galiu būti bet kuo, pasiekti bet ką, nes visas pasaulis, mano pasaulis, yra mano rankose. Svarbiausia, ką reikia daryti - klausytis širdies. Širdis - vienintelė viltis išvengti sistemos, kuriai širdis nereikalinga. Jai reikalingi robotai: nemąstantys, nejaučiantys, paklusnūs. Žmogus iš prigimties turi siekiamybę būti laisvu, tai ir yra didžiausia prasmė.
Tiesą sakant, manau, kad pirmasis žingsnis laisvės link yra susitaikymas su sistema ir jos pateiktais skanumynais. Taip yra. Ir kol kas, deja, mes to negalime pateikti. Kitavertus, kančia, tik kančia gali mus išmokyti ir užgrūdinti, leisti suvokti ir apibrėžti mūsų galimybes bei parodyti kokia stipri yra žmogaus valia bei svajonė. Svajonės, kurios leisdavo pajausti magiškiausias pasakų šalis vaikystėje buvo tikriausios. Vaikystėje mes nemeluodavome sau, nesiekdavome kažkam įtikti, nesuprasdavome daugelio dalykų, kuriuos bėgant laikui įdiegia sistema. Mes buvome laisvi. Štai kas leido džiaugtis kiekviena diena. Pasakos atrodė tokios tikros, svajonės tokios įgyvendinamos.
Pagrindinė mintis, kurią noriu pasakyti šiuo ilgu tekstu, kurį tikriausiai jau ir nusibodo skaityti yra ta, kad mes turime mažai laiko(galbūt net per mažai, nes ištiesų juk nė nežinome, kiek jo turime, todėl reikėtų jį labiau vertinti), daug galimybių ir mažai noro, noro jas panaudoti, noro pasiimti viską, ką gyvenimas duoda. Sugebėti pakovoti prieš sistemą ir kliūtis, esančias svajonės link - tai sudėtinga, tačiau, jei svajonė išties tikra ir mes tam esame pasiruošę - jokia kliūtis nebus per daug didelė, tai tik sustiprins mūsų aistrą pagrindinio tikslo siekimui.
Nepasiduoti. Tikėti. Svajoti. Mylėti. Tyrinėti. Jausti. Kovoti. Kerėti. Atrasti. Suprasti.
Gyventi svajonėje.
Su meile.
http://www.youtube.com/watch?v=bxINZK_MXE4
